Pirmas dalykas, kurio nekenčiu kelionėse

Pirmas dalykas, kurio nekenčiu kelionėse

Kai kuriose šalyse, įskaitant Šveicariją, Prancūzijos Polineziją ir Pietų Korėją, tai nėra problema. Kitų praktiškai neįmanoma pasiekti. Žinoma, kalbu apie besiverčiantį minų lauką. Tai, be jokios abejonės, yra svarbiausias dalykas, kurio aš nekenčiu kelionėse.

Prieš jums visiems pradedant puolimą dėl pragyvenimo atlyginimo, leiskite man paaiškinti, kad nekenčiu arbatpinigių ne dėl išlaidų, o dėl nepakeliamo gėdos.

Nemeluosiu, kad nesigailiu, kai tai atsitiks:

senas=““>

alt=“Overtip-2″>

alt=“">Netyčinis perteklius

Ir aš jaučiuosi labai siaubingai, kai tai atsitinka:

senas=““>

senas=““>

alt=“">Atsitiktinis dugno patarimas

Tačiau labiausiai už viską, kas susiję su kelionėmis, nekenčiu gėdos, kai tai nutinka:

senas=““>

senas=““>

senas=““>

senas=““>

senas=““>

senas=““>

senas=““>

senas=““>

Tai nežinojimo siaubas. O aš britas, tad imk tą siaubą ir padvigubink. Esame tauta, nenatūraliai apsėsta išlaikyti padorumą. Jūs britui siaubingai apsikirpote šukuoseną ir užuot svarstyję žeminančią galimybę pareikšti skundą, jis nusišypsos ir pasakys, kad jam tai patinka. Netyčia surinkite jo numerį ir jis švelniai pasakys, kad mano, kad turite neteisingą numerį, nors yra 100% įsitikinęs, kad jis nėra cheminis valytojas. Užlipk ant jo pėdos ir jis primygtinai pasakys, kaip jam gaila, kad jo koja tau trukdė. Noriu pasakyti, kad mes, britai, esame labai atsargūs, kad nesiūbuotume valties, ypač socialinėse situacijose – dėl to keliaujant grįžtame prie arbatpinigių.

Kai kuriuose miestuose atrodo, kad visi ir jų dėdė tikisi arbatpinigių vien už tai, kad leistumėte atsikvėpti jų vietovės kodu (Marakešas, kas nors?). Kitose vietose vietiniai atrodo neįtikėtinai sumišę dėl tokio gesto. Pavyzdžiui, mūsų taksi vairuotojas Jordanijoje atsisakė priimti arbatpinigių, kaip ir valytoja, kuri rado ir grąžino pamestą Petro telefoną. „Prašau, aš tik dirbu savo darbą“, – tvirtino jis.

Aš taip noriu, kad būtų aiškus ir paprastas rodiklis, kiek turėčiau arbatpinigių už skirtingus dalykus skirtingose ​​šalyse. Taigi aš pridedu prie savo pasiūlymo: programa, kuri nurodo konkrečios veiklos konkrečioje šalyje vidurkį, medianą ir režimo patarimą. (Mano mintyse pavadinau ją „Tip Advisor“, nors esu tikras, kad sulauktume teismų.) Panašiai kaip „TripAdvisor“, programa naudotų sutelktinius duomenis, palyginti su esama įdomių vietų (viešbučių, restoranų, veiklos) duomenų baze, suskirstyta į skirtingus vaidmenis. Taigi kitą kartą, kai man bus pristatytas lagaminas į kambarį, tarkime, Helsinkyje esančiame Klaus K viešbutyje, žinosiu, kiek arbatpinigių duoti durininkui, arba jei eisiu į prabangią vakarienę Veeraswamy mieste Londone, neduosiu arbatpinigių (arba per daug arbatpinigių padavėjui). Su šia programa galiu būti tikras, kad esu neabejotinai vidutinis. Būtent ten britai jaučiasi patogiausiai: saugiai lauko viduryje.

Misija: DreamstimeIliustracijos: Waitbutwhy/Fair Use

      .