5 mitai mokytis kalbos

5 mitai mokytis kalbos

Vienas iš mano kibirų sąrašo dalykų yra laisvai mokantis ispanų kalbos. Aš išmokau pagrindų per savo GCSES (prieš 16 metų!), 2010 m., Dalyvavo vakaro kursuose UCL, taip pat bandžiau su „Rosetta Stone“ ir „Duolingo“.

Artėjant mūsų didelei kelionei, nusprendžiau rimtai į ją žiūrėti ir užsiregistruoti internete į „Rosetta“ akmens kursą. Aš patikrinau vidurinę mokyklą B1 ir šiuo metu dirbu. Tuo tarpu Petras atnaujina savo pagrindines žinias prancūzų kalba.

Kartu mes turėjome uždengti dideles Pietų Ramiojo vandenyno ir Pietų Amerikos dalis.

Kalbotyra yra viena iš mano aistrų (tikiuosi, kad vieną dieną aš jame padarysiu meistrą). Kai pradėjau mokytis ispanų kalbos, žinoma, sužinojau apie kai kurias kalbos mokymosi teorijas. Mano nuostabai, kai kurios mano prielaidos pasirodė neteisingos. Čia yra 5 mitai, skirti mokytis kalbų, kurių turėtų atsiminti kiekvienas kalbos besimokantysis.

1 mitas. Jūs esate per senas, kad išmoktumėte naują kalbą

Vienas iš dalykų, kuriuos dažniausiai girdime, yra tai, kad vaikai mokosi kalbų greičiau nei suaugusieji. Mes įvardijame daugybę imigrantų vaikų, kurie mokosi anglų kalbos be užsienio akcento, pavyzdį ir išverčia jį savo tėvams pas gydytoją ar odontologą.

Paprastai tai grindžiama „kritinio laikotarpio hipoteze“, o tai rodo, kad vaikai geriau mokosi kalbų, nes jų smegenys yra elastingesnės.

Ši teorija vėl ir vėl buvo suabejota nuo jos pradžios [2], o eksperimentiniai tyrimai parodė, kad jauni žmonės ir suaugusieji kontroliuojamomis sąlygomis geriau veikia nei maži vaikai [3].

Tai taip pat mitas, kad jaunesni vaikai mokosi mokytis greičiau nei vyresni [4]. Trumpai tariant: dar nesate per senas, kad išmoktumėte naują kalbą, todėl nenaudokite jos kaip pasiteisinimo.

2 mitas. Geriausias būdas gyventi užsienio šalyje

Įprasta išmintis diktuoja, kad turėtumėte persikelti į Ispaniją, jei norite išmokti ispanų kalbos. Tai skamba kaip puiki idėja, tačiau jei persikelsite į naują šalį iš anksto neišmokę gramatikos, būsite priversti įgyti blogų įpročių.

Galite pamanyti, kad laikui bėgant pagerėsite, tačiau apsvarstykite, kiek pirmosios kartos sakinių, tokių kaip „Aš imuosi“, o ne „Aš imuosi“, imigrantų, nors jie šalyje buvo daugiau nei dešimtmetį. Be tinkamos motyvacijos, persikėlimas į naują šalį nėra saugus būdas išmokti naują kalbą.

3 mitas. Jei kiekvieną dieną girdi kalbą, sužinokite ją per osmosą

Gali kilti pagunda įjungti radijo stotį vietine kalba ir tikėtis, kad kažkas pateks į jūsų sąmonę be pastangų, tačiau efektyvus kalbos mokymasis apima visas mokymosi formas: skaitymas, rašymas, klausymas ir kalbėjimas.

Pasyvus mokymasis tikrai padės jūsų akcentui ir tarimui, tačiau tyrimai rodo, kad vien tik to nepakanka išmokti naują kalbą.

4 mitas. Tarimas nereikalauja aktyvaus darbo

Daugelis kalbų besimokančiųjų daro prielaidą, kad jų tarimo pakanka, nes jų mokytojas jų neištaiso. Tiesa ta, kad dauguma mokytojų paleido didžiausią agoniją.

Jei jie nėra mokomi privačiai, mokytojai neturi laiko dirbti iš klasės mokinių tarimo klasėje. Dėl to tai yra labiausiai apleista kalbos mokymosi sritis.

Išbandykite savo žodinius įgūdžius tikrų gimtosios kalbų ribų už klasės ribų ir siekite beveik gimtosios kalbos tarimo - radijo, televizijos ir filmų valstybės kalboje pagalba.

5 mitas. Gerai daryti klaidas

Būdami vaikai, mūsų dažnai prašoma bendrauti klasėje, pažadėdami, kad gerai daryti klaidas. Tačiau klaidos gali būti kenksmingos mokant kalbą. Kiekvieną kartą naudodamiesi neteisinga gramatika, padidinkite tikimybę, kad dar kartą padarysite tą pačią klaidą.

Kai kurie besimokantieji nori kuo greičiau išmokti kuo daugiau, tačiau yra didelis skirtumas tarp klaidų ir laisvai be klaidų, ir yra daug sunkiau peršokti nuo pirmojo, nei pastatyti antrąjį nuo nulio.

Skirkite laiko išmokti gramatikos ir struktūros teisingus sakinius. Tai vyks lėtai, tačiau tai yra vienintelis būdas, jei tikrai norite laisvai kalbėti.

[1] Lenneberg, 1967; Penfield ir Roberts, 1959 m. [2] Genese, 1981; Harley, 1989; Newport, 1990 m. [3] Snow & Höfnagel-Höhle, 1978 m. Gorosch ir Axelsson, 1964; Bühler, 1972; Florander ir Jansen, 1968

 .